Parodos SAVAS VILNIUS Madride atidarymas
Parodos SAVAS VILNIUS atidarymas balandžio 9 d. 19 val. Bare SAVAS, Sombrerería 3, Madrid. Organizuoja: Lietuvos Respublikos konsulatas Valensijoje Partneriai: Romualdas Požerskis, Lietuvos nacionalinis muziejus, GoVilnius, ValenciaPhoto
Savas Vilnius
Ankstyviausieji ir tikroviškiausi miesto vaizdai buvo sukurti XIX a. II pusėje, kai Vilnių pasiekė vienas svarbesnių šio šimtmečio technikos išradimų – fotografija. Jos istorija prasidėjo 1839 m. Tada Vilniuje buvo pagaminti ir viešai pademonstruoti pirmieji dagerotipiniai vaizdai.
Pirmasis fotografas, išsamiai dokumentavęs senąjį Vilnių, buvo Juozapas Čechavičius (1818-1888). Jis žinomas kaip meniškų panoramų, unikalių architektūros paminklų, svarbių miesto įvykių vaizdų ir įspūdingų jo apylinkių peizažų bei svarbių miesto gyvenimo įvykių metraštininkas.
Vėliau Vilniaus miestą fotografavo Stanislovas Filibertas Fleury (1858-1915), XIX-XX amžių sandūroje sukurtose fotografijose įamžinęs ne tik istorinius ir architektūros paminklus, bet fiksavęs ir miesto kasdienio gyvenimo scenas.
Didžiausią fotografijų kolekciją surinko fotografas ir meninės fotografijos pradininkas Janas Bulhakas (1876-1950), fotografavęs Vilnių 1910-1944 m. Čia įsikūręs prieš Pirmąjį pasaulinį karą, jis dirbo miesto fotografu, todėl didžiausią jo palikimo dalį sudaro Vilniaus architektūros meninės fotografijos. Jose – senamiesčio gatvių vaizdai, bažnyčių ir jų interjerų, vienuolynų, rūmų,gyvenamųjų ir kitų pastatų architektūra bei jos detalės.
Parodoje eksponuojama nedidelė Vilniaus istorinių vaizdų dalis, suteikianti žiūrovui galimybę pamatyti ir įsivaizduoti, kaip miestas atrodė praeityje. Miesto transformaciją galima įžvelgti autentiškose septintojo dešimtmečio Romualdo Požerskio fotografijose, kuriose miestas savas ir artimas, bei šių dienų fotografų darbuose.
Istorinio miesto dvasią taikliai apibūdina fotografo J. Bulhako žodžiai: „Vilnius skambina, groja ir gieda bažnyčių bokštais, šypsosi sodų žiedais, raudonuoja stogų čerpėmis, žavi kalvų žaluma ir upių skaidrumu, suvirpina kiekvieną sugebančią mylėti širdį. Pranašiškai, skardžiai gaudžia Vilniaus varpai: buvome, esame, būsime!...”
